Tai dažnai užduodamas klausimas: kokia yra didžiausia variklio guolių vibracijos riba? Šis klausimas iš tikrųjų sprendžia du klausimus: vienas yra didžiausia variklio guolio vibracijos vertė darbo sąlygomis; kita yra didžiausia vibracijos vertė variklio montavimo ir bandymo metu. Pirmąjį galima išspręsti aplinkos vibraciją traktuojant kaip poveikio apkrovą guolio pasirinkimui. Tačiau dauguma žmonių klausia apie pastarąjį, konkrečiai apie didžiausią bendrą variklio ir guolio vibracijos vertę eksploatacijos metu. Tai bus aptarta čia.
Tiesą sakant, yra daug atitinkamų tarptautinių ir nacionalinių standartų dėl variklio guolių vibracijos ribų. Kodėl, atsižvelgiant į šiuos standartus, daugeliui žmonių vis dar kyla klausimų dėl didžiausių ribų? Dažniausiai užduodami klausimai: ar šie apribojimai taikomi be-apkrovos ar visiškos{2}}apkrovos? Ar šios ribinės vertės yra efektyvios ar kitos vertės?
Pažvelkime į ISO 2372, kaip parodyta paveikslėlyje žemiau:
Lentelėje nesunku pastebėti, kad kairėje pusėje pateikiami vibracijos intensyvumo vienetai, įskaitant efektyvųjį greitį ir didžiausią poslinkį. Knygoje „Variklio guolių gedimų diagnostika ir analizė“ vertikali ašis rodo vibracijos intensyvumą, naudojant greičio vienetus. Tai iš esmės yra efektyvioji vertė (root mean square value). Tekstas po lentele tai aiškiai paaiškina.
Tada kyla klausimas: kai inžinierius matuoja variklį, ar jis turi būti be{0}}apkrovos ar visiškai-apkrautas? Turėdami žinių apie variklio guolius, žinome, kad tai, ar variklio sukimo momento apkrova yra be-apkrovos, ar visa-apkrova, turi mažai įtakos pačiam guoliui. Todėl guolio be-apkrova arba visa-apkrova neturi įtakos rezultatui. Tačiau čia neatsižvelgiama į variklio statorių ir rotorių. Faktinėmis darbo sąlygomis variklio statoriaus ir rotoriaus būklė bei apkrova turės įtakos paties variklio vibracijai. Atkreipkite dėmesį, kad mes kalbame apie bendrą vibraciją, o ne tik apie guolio vibraciją. Todėl matuojant variklį yra skirtumas tarp ne{11}}apkrovos ir visos{12}}apkrovos. Į tai reikia atsižvelgti atliekant faktinius matavimus.
Pagal ISO 10816 matavimo įrangos vibracija turi būti tikrinama visomis įmanomomis numatomomis mašinos veikimo sąlygomis, o didžiausia bandymo metu gauta vertė turėtų būti laikoma reprezentatyvia vibracijos intensyvumo verte.
Kitaip tariant, turėtų būti paimta didžiausia vertė iš visų įrangos eksploatavimo sąlygų. Šios veikimo sąlygos apima ir be-apkrovos, ir visos-apkrovos. Griežtesni svarstymai gali apimti net kitas tarpines būsenas.
Standartas tai nurodo, kad būtų atsižvelgta į didžiausią žalą, kurią vibracija gali padaryti įrangai, ir apibrėžiamas didžiausias leistinas vibracijos intensyvumas. (Šį principą suprantantys inžinieriai žinos, kodėl kaip vibracijos matavimo vertė pasirenkamas poslinkis esant mažam greičiui, greitis vidutiniam greičiui ir pagreitis dideliam greičiui.)
Žinoma, pirmiau pateikta specifikacija susijusi su bendrosios paskirties -įrangos vibracijos intensyvumu. Varikliams yra išsamesni standartai. Pavyzdžiui, GB/T 5171.1-2014 m. nurodo mažo-galios kolektoriaus variklio vardinio greičio be-apkrovos ribą. Tai aiškiai nurodo, kad matavimo objektas nėra-apkrovos vibracija. Todėl pagal šį standartą reikia atsižvelgti tik į vibraciją be apkrovos.
Realiame{0}}pasaulyje variklių gamintojų inžinieriai gali vadovautis atitinkamais variklių vibracijos matavimo standartais. Atliekant pasirinkimą, neužtenka tik perskaityti standarto lenteles; atitinkami paaiškinimai kartais taip pat labai svarbūs. Jei tam tikro tipo varikliui nėra atitinkamo standarto, jis turi atitikti bent jau bendrosios paskirties -įrangai ISO 2371 keliamus reikalavimus.
Žinoma, be aukščiau pateiktų standartų nuostatų, jei variklio naudotojas nustato vibracijos ribas, variklio gamintojas taip pat turi laikytis kliento matavimo standartų.
